Tai ne mano filmas

Skórko: „Tai ne mano filmas“ – tai humoro, šilumos ir staigmenų kupinas pasakojimas apie meilę

Vilniaus lenkų kultūros namai kviečia į 6-ąją ciklo „Susitikimai su lenkų kinu“ dalį. Balandžio 14 d. čia vyks filmo „Tai ne mano filmas“ („To nie mój film“) peržiūra. Apie filmą pasakoja Łukasz Skórko, kinotyros absolventas, Lodzės universiteto audiovizualinių medijų ir skaitmeninės kultūros studentas, fondo „Kontrplan“ vicepirmininkas.

Honorata Adamowicz: Apie ką yra filmas „Tai ne mano filmas“? Kodėl verta jį pamatyti?

Łukasz Skórko: Marios Zbąskos pilnametražis debiutas – tai šiuolaikiškas ir intelektualaus humoro kupinas pasakojimas apie kovą už meilę. Filmo herojai – Vanda ir Janekas, sutuoktiniai su ilgamete patirtimi. Kaip pastebi Vanda, po daugelio metų jų santykiai primena šuns apkramtytą įkroviklio laidą – lyg ir krauna, bet tai neturi teisės veikti. Po dar vieno ginčo jie priima stebinantį sprendimą – leidžiasi į paskutinio šanso kelionę. Nusiperka rogutes, susikrauna tik būtiniausius daiktus ir patraukia žiemišku Baltijos pajūriu. Jei nenulips nuo paplūdimio ir nesulaužys sau patiems nusistatytų kelionės taisyklių – liks kartu amžinai. Jei jiems nepavyks, daugiau niekada vienas kito nebepamatys.

Tai humoro, šilumos ir staigmenų kupinas pasakojimas apie meilę. Tai jaudinantis romantinės komedijos ir „kelio filmo“ derinys, paliečiantis jautriausias stygas, o kartu stebinantis forma ir turiniu, primenančiu geriausią skandinavišką kiną.

Kokiems žiūrovams jis skirtas?

Ł. S.: Užuomina neabejotinai yra mūsų siūlomas amžiaus cenzas „N-16“. Tai anaiptol nereiškia, kad filme daug kontroversiškų temų, keiksmažodžių ar nuogybių. Dėl tematikos, nepaprasto siužeto nuoširdumo ir natūralumo, tik brandus žiūrovas gali visiškai įvertinti „Tai ne mano filmą“ – kūrinį, kuriame galbūt nėra pigių žanrinių dramaturginių triukų. Tačiau tai yra nepaprastai tikra istorija apie sunkumus, kylančius tarp žmonių, esančių ilgalaikiuose santykiuose.

Kodėl būtent šis filmas buvo pasirinktas pristatyti Vilniaus publikai?

Ł. S.: Tiek sudarant Lenkų kino dienų (vykstančių Lenkų kultūros namų organizuojamo festivalio „Lenkų kultūros dienos“ metu) programą, tiek „Susitikimų su lenkų kinu“ repertuarą, mums svarbu parodyti visus lenkų kino veidus, pristatant – bent jau apžvalgiai – šiuolaikinės lenkų kinematografijos teminį ir žanrinį spektrą.

„Susitikimai su lenkų kinu“ – tai puiki proga pristatyti lenkiškus filmus, kurie neabejotinai verti dėmesio, bet dėl įvairių priežasčių nepatenka į platinimą Lietuvoje. Ne kitaip buvo ir su filmu „Tai ne mano filmas“, kuris šiemet nominuotas trims Lenkijos kino apdovanojimams „Ereliai“ (Maria Zbąska buvo apdovanota metų atradimo kategorijoje už režisūrą), o 49-ajame Lenkijos vaidybinių filmų festivalyje Gdynėje laimėjo „Auksinį nagą“ konkurse „Kitoks žvilgsnis“ („Inne Spojrzenie“).

Kas buvo sunkiausia kuriant filmą?

Ł. S.: Apie tai ir daugelį kitų dalykų, tikiuosi, pasikalbėsime po seanso su mūsų svečiais – filmo režisiere ir scenarijaus bendraautore Maria Zbąska bei operatoriumi Krzysztofu Wiśniewskiu. Manau, kad ypatingų iššūkių gamybos metu galėjo kilti dėl filmavimo plenere Baltijos pajūryje, kuri yra tarsi trečiasis filmo herojus. Filmas buvo filmuojamas 2021 ir 2022 m. vasarį, kai temperatūra vietomis krito iki minus 10°C. Žmonės atlaikė, bet technika ne – filmavimo metu trys objektyvai atsidūrė taisykloje. Audros scena nufilmuota „vienas prie vieno“, be jokių specialiųjų efektų.

Kviečiu reguliariai tikrinti Vilniaus lenkų kultūros namų (DKP) interneto svetainę, taip pat DKP ir fondo „Kontrplan“ socialinius tinklus. Būtent ten anksčiausiai pasirodo informacija apie būsimus kino seansus ir kitus kultūrinius renginius.