Vėlinių pėdsakais Vilniuje

Ruduo – tai metas, kai dienos trumpėja, o daugelis iš mūsų svarsto, kaip įdomiai praleisti laisvalaikį. Vilniaus lenkų kultūros namai eilinį kartą įrodo, kad tai puikus laikas atrasti mūsų miesto istoriją ir kultūrą.

Spalio 26 d. įvyko išskirtinis pasivaikščiojimas „Vilnius: Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ pėdsakais“. Ekskursiją vedė dr. Maria Makaruk – Varšuvos universiteto Romantizmo literatūros katedros darbuotoja bei Varšuvos teatro akademijos dėstytoja. Dalyviai turėjo progą sekti Mickevičiaus herojų pėdsakais, aplankydami vietas, susijusias su poeto gyvenimu ir jo svarbiausio kūrinio atmosfera.

– Ekskursijos maršrutas buvo sudarytas pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ III dalį – atskirų punktų eiliškumas rėmėsi tolesnių dramos scenų interpretacija. Mickevičius šį maršrutą nubrėžė ašimi, vedančia nuo Aušros vartų į šiaurę, iki pat Gedimino kalno papėdės. Tačiau verta prisiminti, kad daugelis šios „Vėlinių“ dalies scenų vyksta simultaniškai, ko neįmanoma patirti nei teatro scenoje, nei miesto erdvėje, kurią Mickevičius pavertė pagrindine dramos veiksmo vieta. Be to, „Vėlinės“ yra literatūros, o ne istorijos kūrinys, – pokalbyje su „TVP Wilno“ sakė dr. Maria Makaruk.

Tyrėjos nuomone, verta priminti, kad jaunystės laikų, Vilniaus–Kauno „Vėlinių“ veiksmas vyksta Naugarduko krašte, ir Vilniaus vardas jose, kaip ir debiutiniame cikle „Baladės ir romansai“, nepaminėtas nė karto. Trečiojoje dramos dalyje greta Vilniaus atsiranda ir Varšuva bei Lvovo provincija. Tačiau nėra abejonių, kad taip sujungdamas buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemes, svarbiausią vaidmenį dramoje poetas skyrė Vilniui.

– Idėja nubrėžti maršrutą, aplink kurį telkiasi atskiros dramos dalys, buvo Mickevičiaus, ne mano. Norint suprasti kūrinio prasmes, reikia patirti Vilniaus erdvę ir suvokti, kad į šios didžiosios dramos tekstą poetas įrašė labai tikslią laiko konstrukciją. „Vėlinių“ veiksmas, remiantis istorine tvarka, vyksta per vienerius metus, apimančius dvi Vėlinių šventes (1823 ir 1824 m.) bei Kalėdas ir Velykas. Kiekvienas šis „šventasis laikas“ turi savo reikšmę ir simboliką, labai glaudžiai susijusią su Vilniaus erdve, kuri tampa didžiule misterine teatro scena, – pabrėžia Maria Makaruk.

Mickevičius dramos veiksmą sutelkia keliose vietose, kurios Vilniaus istorijoje įsirašė ir daugybe kitų būdų. Tai visų pirma Vilniaus vienuolynai – bazilijonų, dominikonų ir bernardinų, taip pat Rotušė, Šv. Kazimiero bažnyčia bei Vyskupų rūmai (dabar Prezidentūra). Tačiau būtent dėl „Vėlinių“ III dalies miesto erdvėje atsirado ypatinga atminimo vieta – vadinamoji „Konrado celė“. Iki šiol ji yra vienas svarbiausių literatūrinių ekskursijų po Vilnių taškų ir gyvas romantiškos legendos simbolis.

Ekskursijos autorės nuomone, svarbiausia vieta „Vėlinių“ kontekste yra bazilijonų vienuolynas kartu su prie jo esančia unitų Švč. Trejybės bažnyčia. Būtent ten, pradinėse dramos scenose, vyksta dramatiška kova dėl herojaus sielos – kova, iš kurios jis neišeina nepažeistas. Konrado gimimas išjudina visą įvykių grandinę, pasibaigiančią tremties scena, kurioje herojus palieka Vilnių su simboline dėme ant kaktos. Mickevičius Burtininko lūpomis sako, kad tos dėmės nenuplaus net mirtis.

Kaip pastebi tyrėja, Vilniuje netrūksta mažiau žinomų su Mickevičiumi susijusių vietų, kurios nepateko į pasivaikščiojimo maršrutą.

– Tai visų pirma Rasų kapinių apylinkės bei Stačiatikių kapinės Liepkalnyje, kurias galima sieti su paskutine, IX „Vėlinių“ scena. Atsisakėme šių maršruto taškų dėl atstumo, nes tai būtų pailginę pasivaikščiojimą dar viena valanda. Tačiau abi kapinės tapo pasakojimo dalimi, todėl dalyviai gali jas aplankyti savarankiškai, – sako dr. Maria Makaruk.

Dr. Marios Makaruk nuomone, su Mickevičiumi susijusių vietų pažinimas didele dalimi yra raktas į gilesnį poeto kūrybos supratimą.

– Tarp romantizmo literatūros tyrinėtojų, – pabrėžia mokslininkė, – vyrauja įsitikinimas, kad neįmanoma visiškai suprasti „Vėlinių“ nepatyrus Vilniaus erdvės – miesto, kuriam poetas pastatė gražiausią literatūrinį paminklą lenkų literatūros istorijoje.

Literatūrinės ekskursijos po Vilnių autorę žavi ne tik Mickevičiaus asmenybė, bet ir nepaprastas jo poezijos universalumas. „Tai poetas, kuris, nors ir yra romantizmo simbolis, vis dar sugeba nustebinti. Jo gyvenimas ir kūryba atveria naujas prasmes ateinančioms kartoms. Jis taip pat yra mažiausiai trijų tautų – lenkų, lietuvių ir baltarusių – poetas; jo poezija turėtų šias tautas jungti, o ne skirti.“

Projektas iš dalies finansuojamas vykdant Lenkijos Respublikos Senato globą lenkams ir lenkų kilmės asmenims užsienyje 2025 metais.