Wojciechas Smarzowskis Vilniuje: apie „Namie geriausia“, smurtą ir viltį

„Sunkiausia mums buvo išprievartavimo scena“, – susitikime su Vilniaus žiūrovais sakė režisierius Wojciechas Smarzowskis. Pristatęs naujausią savo filmą „Namie geriausia“ („Dom dobry“), jis pasakojo apie filmavimo sunkumus, pokalbius su smurtą patyrusiais žmonėmis ir tai, kodėl net skaudžiausiose istorijose įžvelgia vilties.

Spalio 17 dieną Vilniaus lenkų kultūros namuose vykusią filmo peržiūrą lydėjo susitikimas su režisieriumi. Renginys – ciklo „Susitikimai su lenkų kinu“ ir Lenkų kino festivalio Lietuvoje dalis. Filmo „Namie geriausia“ peržiūra Vilniaus lenkų kultūros namuose sutraukė pilną salę žiūrovų. Pokalbį vedė kino žinovas Łukaszas Skórko. Diskusija truko daugiau nei valandą, o žiūrovai iki pat pabaigos aktyviai uždavė klausimus. Susitikimas buvo Lenkų kultūros namų organizuojamo renginių ciklo dalis. Tai vienintelė vieta Vilniuje, kur reguliariai rengiamos šiuolaikinių lenkų filmų peržiūros ir susitikimai su jų kūrėjais. Gausus žiūrovų būrys ir susidomėjimas būsimais renginiais rodo, kad lenkų kinas Vilniuje turi ištikimą auditoriją, kuri ne tik noriai žiūri filmus, bet ir aktyviai dalyvauja diskusijose. Projektą iš dalies finansavo Vilniaus miesto savivaldybė.

„Namie geriausia“ – filmas apie smurtą artimoje aplinkoje. Jo pagrindinė veikėja Goška (Agata Turkot), kurį laiką gyvenusi Jungtinėje Karalystėje, grįžta į gimtąjį miestą. Ji įsidarbina anglų kalbos mokytoja, ketina tęsti studijas ir pradėti savarankišką gyvenimą, atokiau nuo toksiškos motinos. Internete Goška susipažįsta su Gžegožu (Tomasz Schuchardt). Iš pradžių atrodo, kad ji sutiko savo gyvenimo meilę, tačiau netrukus santykiai virsta pragaru – moteris patiria fizinį ir psichologinį smurtą.

„Mano kūrybos pagrindas – realizmas. Kai parodžiau šį filmą Gdynės kino festivalyje, mane išvadino smurto pornografijos režisieriumi. Tačiau filmui pasirodžius kino teatruose paaiškėjo, kad gyvenimas iš tiesų būna toks žiaurus. Dabar jau skaitau, kad Smarzolas, tai yra aš, nieko neparodė, nes gyvenimas kur kas žiauresnis“, – kalbėjo W. Smarzowskis.

Režisierius pasakojo, kad konsultavosi ir rašydamas scenarijų, ir montuodamas filmą. Per bandomąsias peržiūras ypač išryškėjo skirtingas žiūrovų požiūris į filmo pabaigą.

„Surengiau, atleiskite už sudėtingą terminą, tikslinių grupių peržiūras. Filmą parodžiau įvairiems žmonėms, tarp jų – ir patyrusiems smurtą artimoje aplinkoje. Šie iš salės išėjo sakydami, kad pabaiga laiminga. O smurto nepatyrusiems žiūrovams ji pasirodė labai niūri.

Čia trumpam nukrypsiu. Daug kalbėjausi su smurtą patyrusiais žmonėmis, kurie lankė terapiją ir buvo nutraukę tokius santykius. Šie pokalbiai padėjo suprasti, kad vilties visada yra. Nesvarbu, ar tau dvidešimt, ar penkiasdešimt. Jeigu pavyksta ištrūkti iš tokių santykių, visas gyvenimas dar prieš akis“, – sakė režisierius.

Sunkiausia visai filmavimo grupei buvo išprievartavimo scena. Filme ji trunka vos 13–15 sekundžių, o nufilmuoti ją užtruko apie penkias minutes. Pasak W. Smarzowskio, jam buvo svarbu, kad aktoriams nereikėtų jos kartoti.

„Man visiškai nerūpėjo, ar kuri nors scenos dalis bus sufokusuota, ar ne. Tiesiog nenorėjau, kad aktoriams tektų dar kartą visa tai išgyventi“, – paaiškino jis.

Pokalbis pasisuko ir apie režisieriaus kūryboje pasikartojančius pavadinimus. 2004 metais W. Smarzowskis sukūrė „Vestuves“ („Wesele“), o po keliolikos metų pristatė dar vieną filmą tokiu pačiu pavadinimu. Naujausio filmo originalus pavadinimas „Dom dobry“ primena 2009 metais pasirodžiusį „Dom zły“. Režisieriaus planuose – ir trečias filmas apie namus, šįkart senelių.

Tačiau pirmiau W. Smarzowskis ketina žiūrovus nukelti į Lenkijos valstybės kūrimosi laikus.

„Gyvename tokiais laikais, kai beveik viskas, prie ko prisiliečiame, gali tapti filmo tema. Jei kalbame apie šiuolaikinį smurtą, žinoma, yra ir moterų smurto prieš vyrus, ir smurto prieš vaikus. Bet man kūryboje svarbi sėjomaina. Nemanau, kad dabar vėl rašysiu apie šiuolaikinį smurtą. Grįšiu prie slavų. O trečiasis filmas apie namus bus „Senelių namai“, – sakė jis.

Tiesa, rašyti scenarijų apie senatvę režisieriui nelengva. Kitaip nei kalbėdamasis su smurtinius santykius nutraukusiais žmonėmis, senelių globos namuose jis sako sunkiai randantis vilties.

„Dabar bandau rašyti apie senelių namus. Lankausi juose ir rašydamas scenarijų jau ne kartą buvau pasidavęs, nes ten nematau vilties. Prišlapintos kelnės – dar nieko. Bet Alzheimerio liga ar demencija reiškia, kad geriau jau nebebus“, – kalbėjo W. Smarzowskis.

Wojciechas Smarzowskis gimė 1963 metais. Karjerą kine pradėjo kaip operatorius. Tarp žinomiausių jo režisuotų filmų – „Voluinė“ („Wołyń“), „Rožė“ („Róża“), „Kelių policija“ („Drogówka“) ir „Kleras“ („Kler“).