Kas slypi Karpatų slėnių tyloje, senosiose dainose ir iš kartos į kartą perduodamuose pasakojimuose? Kur baigiasi tikrovė ir prasideda tikėjimų, atminties bei vaizduotės pasaulis?

Dominiko Lasotos „Pakarpatės gelmių dvasia“ („Duch podkarpackich otchłani“) – maždaug valandos trukmės misterija sopranui, tenorui, moterų chorui ir instrumentiniam ansambliui. Šešiolika dalių sudaro muzikinį pasakojimą, įkvėptą Karpatų ir Pakarpatės tradicijų, kraštovaizdžio bei senųjų tikėjimų. Viena po kitos atsiskleidžiančios jo dalys veda klausytoją per dainų, šokių, maldos, gamtos ir liaudies sakmių pasaulį – nuo to, kas artima ir tikra, link to, kas paslaptinga ir antgamtiška.

Muzikinė Pakarpatės legenda

Kūrinys sumanytas kaip pasakojimas, besiplėtojantis tarsi legenda. Tai nėra atskirų folkloro aranžuočių rinkinys. Kiekviena dalis tampa vienos kelionės etapu: keičiasi perspektyva, nuotaika ir muzikinis kraštovaizdis, o klausytojas pamažu atranda vis naujus vaizduojamo pasaulio sluoksnius.

Šioje istorijoje kasdienybė susitinka su tuo, kas nepaaiškinama. Dainos ir šokiai persipina su tyla, malda ir pasakojimais apie senosios liaudies vaizduotės būtybes. Svarbus dramaturgijos elementas yra ir pats kraštovaizdis – kalnai, miškas bei kalnų pievos nėra vien įvykių fonas, bet drauge kuria simbolinį kompozicijos pasaulį.

Pasakojimo pagrindą sudaro, be kita ko, Oskaro Kolbergo užrašyti senųjų tikėjimų liudijimai. Jo veikale „Sanockie-Krośnieńskie“ pateikta medžiaga tapo pasakojimų apie Wzdówo kaimo kerėtoją (Guślarka) ir Czaszyno kaimo upyrą (Upirz) pagrindu. Lisnos istorija paimta iš seno pasakojimo apie susitikimą Čornohoros papėdėje, o dalies „Cisza“ („Tyla“) tekste panaudota Ferdynando Antonio Ossendowskio veikalo „Huculszczyzna. Gorgany i Czarnohora“ ištrauka. Kompozitorius atrinko, sutrumpino ir sutelkė šaltinių medžiagą, išsaugodamas jos, kaip senųjų tikėjimų liudijimų, pobūdį.

Tradicija naujame muzikos pasaulyje

Kitas kompozicijos pagrindas – autentiškos tradicinės melodijos, kurios čia nėra naudojamos folklorui rekonstruoti. Dominikas Lasota jas kūrybiškai transformuoja ir įtraukia į savo šiuolaikinę muzikinę kalbą.

Dalį medžiagos kompozitorius užrašė iš klausos, remdamasis archyviniais ir dokumentiniais įrašais, tarp jų – Žešuvo Lenkijos radijo archyvuose saugoma medžiaga. Kompozicijoje skamba melodijos „A dejże mi Boże“, „Na wysokij połonyni“, „Oj ty stary siwce“, „Dobranoc Maryjo“, „Zielone liście orzeszy“, „Tatuś skopiec popijali“, „W moim ogródecku“, „Pid oblaczkom“ ir „Matulu moja“, taip pat melodija, kompozitoriaus dokumentacijoje įvardyta kaip „Walczyk podkarpacki“.

Ypatingą vaidmenį atlieka „Głos połoniny“ („Kalnų pievos balsas“), išaugęs iš Beščadų vokalizės, paremtos melodija „Na wysokij połonyni“, ir „Modlitwa nocy“ („Nakties malda“), kurios pagrindas – tradicinė melodija „Dobranoc Maryjo“. Greta vokalinių dalių skamba ir instrumentinės šokių dalys – „Polka“, „Tramelka“ bei „Sztajerek“, suteikiančios visam pasakojimui ritmą ir kontrastą.

Taip senosios melodijos įgauna naują harmoninį, tembrinį ir dramaturginį kontekstą. Praeitis čia nėra muziejaus eksponatas – ji tampa gyva šiuolaikinės kompozicijos medžiaga.

Šešiolika vienos istorijos dalių

I. Uwertura

II. A dejże mi Boże

III. Cisza

IV. Głos połoniny

V. Polka

VI. Guślarka

VII. Modlitwa nocy

VIII. Zielone liście

IX. Tramelka

X. Lisna

XI. Oj bidkoż

XII. W moim ogródecku

XIII. Sztajerek

XIV. Upirz

XV. Ja nie malowana

XVI. Matulu moja

Sopranas ir tenoras, moterų choras bei kamerinis instrumentinis ansamblis – fleita, mušamieji instrumentai, dveji smuikai, fortepijonas ir akordeonas – leidžia kurti nuolat kintantį tembrų pasaulį: nuo intymių solinių partijų ir maldingo susikaupimo iki chorinio skambesio bei veržlių šokio epizodų. Kūrinio atlikimo koncepciją papildo ir sceninis judesys, leidžiantis pasakojimui peržengti vien garsinės išraiškos ribas.

„Pakarpatės gelmių dvasia“ – tai bandymas pažvelgti į tradiciją kaip į gyvą atminties pasaulį, galintį prabilti šiuolaikine kalba, o ne kaip į uždarą praeitį. Šioje muzikinėje kelionėje senoji daina susitinka su autorine kompozicija, tikrasis kraštovaizdis – su legenda, o žmogus – su tuo, ką iš kartos į kartą mėgino įvardyti pasakojimais, tikėjimais ir muzika.

Atlikėjai

Jadwiga Kot-Ochał – sopranas

Jacek Ścibor – tenoras

Mirosław Dymon – akordeonas

Marcin Kasprzyk – fortepijonas

Žešuvo universiteto Muzikos fakulteto vokalinis ir instrumentinis ansamblis

Dominik Lasota – kompozitorius, dirigentas