Sergiuszas Piaseckis ir jo neakivaizdus Vilnius

Žinomos gatvės, aikštės ir pastatai, o šalia jų – istorijos, kurių veltui ieškotumėte įprastame turistiniame gide. Spalio 3 dieną, šeštadienį, Vilniaus Lenkų kultūros namai pakvietė į ekskursiją, skirtą Sergiuszui Piaseckiui. Per maždaug šešių kilometrų trasą dalyvius vedė Wojciechas Jaskuła, supažindindamas su rašytojo ryšiais su Vilniaus kraštu ir skatindamas paskaityti jo knygas.

Tikrai saulėta rudens diena buvo palanki pasivaikščiojimui. Susitikimas prasidėjo prie Šv. Rapolo bažnyčios, Kalvarijų gatvėje, kur kurį laiką gyveno Piaseckis. Ši gatvė taip pat atsidūrė jo kūryboje – būtent čia autorius įkurdino Michailo Zubovo, romano „Zapiski oficera Armii Czerwonej” (Raudonosios armijos karininko užrašai) herojaus, butą. Jau pačioje pradžioje realus miestas ėmė susipinti su tuo, kuris įamžintas romano puslapiuose. Pasivaikščiojimą lydėjusios knygų ištraukos, kurias skaitė „Studio“ teatro aktorius, leido išgirsti, kaip apie Vilnių pasakojo pats Piaseckis.

Wojciechas Jaskuła, nors jo šeimos šaknys ir nesusijusios su Lietuvos sostine, labai įsitraukęs tyrinėja jos praeitį. Susidomėjimas Piaseckio kūryba tapo jam impulsu parengti maršrutą, kuriame atsidūrė tiek atpažįstamos vietos, tiek tos, kuriose reikia prisiminti senuosius pavadinimus, įvykius ar literatūrines scenas. Jam taip pat buvo svarbu priminti rašytoją, kurio kūryba kartais lieka užgožta audringos biografijos.

Kontrabandininko praeitis, buvimas kalėjime, pogrindinė veikla – kiekvienas iš šių gyvenimo etapų reikalauja atskiro pasakojimo. Prie Žaliojo tilto ir Žygimantų gatvės ekskursijos vedėjas supažindino su gyvenimo pasienyje aplinkybėmis ir vėlesne Piaseckio tarnyba Armija Krajova. Tuo pačiu jis atkreipė dėmesį į sąlygas, kuriomis buvo priimami sprendimai, ir priežastis, dėl kurių paprastas žmogaus elgesio vertinimas dažnai pasirodo esąs nepakankamas.

Daug dėmesio buvo skirta knygai „Żywot człowieka rozbrojonego” (Nuginkluoto žmogaus gyvenimas). Michało Łubienio likimas veda skaitytoją per Vilnių, kuriame vyrauja skurdas, badas ir bevaisės pastangos užsidirbti pragyvenimui. Prie Lukiškių kalėjimo sienų buvo palyginti du romano fragmentai: viename herojus kalinimą mato kaip galimybę gauti maisto, kitame – bijo prarasti laisvę. Pasikeitus jo padėčiai, jis net kalėjimo sienas pradeda matyti kitaip.

– Asmeniškai manau, kad geriausia Sergiuszo Piaseckio knyga yra „Żywot człowieka rozbrojonego”, nes ji parodo Vilnių iš tos mažiau populiarios pusės, kurios paprastai žiniasklaida nerodo. Jis į Vilnių žiūri gyventojo akimis ir greta teigiamų dalykų mato ir neigiamus. Aš asmeniškai manau, kad norint gerai pavaizduoti gyvenimą, reikia rašyti tiek apie gerąsias, tiek apie blogąsias puses, – sako Wojciechas Jaskuła.

Kitos šio romano scenos buvo atkurtos Lukiškių aikštėje ir prie buvusio „Raudonojo Štralio“. Dėl jų pasakojimas apie miestą įgavo kasdienio, kartais labai kartaus atspalvio.

Toliau ekskursijos metu buvo supažindinta su Vilniaus likimu okupacijų laikotarpiais. Buvo kalbama apie Piaseckio veiklą pogrindyje, dokumentų išnešimo iš Gestapo būstinės operaciją ir nuosprendžio įvykdymą Czesławui Ancerewicziui, laikraščio „Goniec Codzienny“ vyriausiajam redaktoriui. Taip pat buvo prisiminta Józefo Mackiewicziaus istorija ir Piaseckio atsisakymas įvykdyti jam paskirtą mirties bausmę.

Prie karaliaus Mindaugo paminklo nuskambėjo ištrauka iš kūrinio „Człowiek przemieniony w wilka”(Žmogus, pavirtęs vilku), kurioje vienas po kito vykstantys miesto valdžios pasikeitimai buvo pavaizduoti kaip spektaklis, kurį stebėjo šėtonas. Literatūrinis vaizdas leido pajusti gyventojams būdingą netikrumą ir pokyčių tempą, kurio jie negalėjo paveikti.

Pasivaikščiojimas baigėsi Bernardinų kapinėse. Prie tų žmonių kapų, kurių likimai buvo susiję su Vilniaus pogrindžio veikla, pokalbis sukosi apie atsakomybę, nuosprendžių priėmimo priežastis ir abejones, kurios išlieka net praėjus daugeliui metų. Čia istorija įgavo labai konkretų matmenį – pavardžių, datų ir nutrauktų žmonių gyvenimų.

Wojciecho Jaskułos nuomone, Piaseckio knygos nusipelno kur kas didesnio dėmesio tarp lenkų skaitytojų. Jo keliamos socialinės problemos gali skatinti apmąstymus ir šiandien. Ekskursijos Piaseckio pėdomis vadovas taip pat norėtų, kad autoriaus ryšiai su Vilniumi būtų įamžinti ilgam.

– Asmeniškai svajoju apie atminimo lentą, kuri pabrėžtų jo gyvenimą čia, jo buvimą ir tai, kad tiek daug savo kūrybos jis skyrė Vilniaus kraštui, – prisipažįsta jis.

Trijų valandų pasivaikščiojimas suteikė daug priežasčių savarankiškai sugrįžti prie Piaseckio. Atversti vieną iš jo romanų, surasti pažįstamą gatvės pavadinimą ir įsitikinti, kiek dar galima sužinoti apie senąjį Vilnių.

Ekskursija taip pat turėjo simbolinę reikšmę, nes vyko 2026 metais, paskelbtais Sergiuszo Piaseckio metais.

Projektas iš dalies finansuojamas Lenkijos Respublikos Senato kanceliarijos lėšomis, skirtomis Lenkijos Respublikos Senato globai užsienio lenkų bendruomenėms ir užsienyje gyvenantiems lenkams 2026 metais