Štraliai – pavardė, kurią žinojo visas Vilnius

Pyragai, saldainių dėžutės, vargingesniems – „pusė juodosios“, turtingesniems – visa. „Raudonajame“, „Baltajame“ ir „Žaliajame“ Štraliuose – taip vadinamuose pagal interjero dominuojančią spalvą – rinkdavosi tuometinė Vilniaus inteligentija, bohema, taip pat ir paprasti vilniečiai. Štralių giminė kavinių versle pradėjo veikti dar XIX amžiuje. Skaitant atsiminimus, tarpukario laikotarpio spaudą, pavardė „Štralis“ ten pasirodo labai dažnai kaip atpažįstama ir gerą reputaciją turinti vieta. Po Antrojo pasaulinio karo Aniela Štral su vaikais – dukra Regina Sobańska ir sūnumi Janu – apsigyveno Torunėje. Ten jie ir palaidoti.

Šių metų gegužės 21 d. Vilniaus Lenkų kultūros namuose istorikas ir Vilniaus tyrinėtojas dr. Waldemaras Wołkanowskis skaitė pranešimą „Nuo Karolio iki Reginos. Vilniaus Štralių giminės saga“.

Diana Kardis: Pone Waldemarai, iš kur susidomėjimas Štraliais?

dr. Waldemar Wołkanowski: Su Štralių šeima susiklostė tokia specifinė situacija – apie juos nebuvo išleista nė vieno rimto leidinio. Niekas nesigilino, kad geriau pažintų šią šeimą. O kadangi aš surinkau dešimtis ir šimtus detalių – recenzentai mane vadina detalistu – remiantis jomis galima kurti pasakojimą. Ir nusprendžiau, kad būtų gerai, jei žmonės tai išgirstų. Visa istorija prasidėjo nuo to, kad Torunėje yra Štralių kapai, kuriems grėsė likvidavimas. Nuvažiavau ten, kai vyko lėšu rinkimo akcija. Kapai buvo išgelbėti nuo sunaikinimo, bet jiems dar reikia remonto (lėšų rinkimas tęsiamas). Buvo įkurtas komitetas, aš buvau paprašytas šią istoriją pristatyti žmonėms. Aš ją pristačiau Torunėje ir Bydgoščiuje, susirinko labai daug žmonių, ir dėl to Štralių giminės atstovai nustojo būti nežinomi. Dėka tokių gausių detalių apie šią vilniečių šeimą, išdrįsau savo pranešimą pavadinti „saga“, nes jis apima ilgesnį laikotarpį ir pasakoja apie labai daug žmonių. Ši pavardė visiems žinoma, bet žmonės mažai žinojo apie tai, kas, ką, kaip, kur ir kada.

Dr. Wołkanowskio paskaita sulaukė labai didelio susidomėjimo ir pritraukė nemažai klausytojų. Ypač įdomi buvo pristatyta ikonografija – senosios Vilniaus pastatų ir žmonių nuotraukos, genealoginiai medžiai, adresai, reklaminiai skelbimai, įdomūs faktai apie šios šeimos gyvenimą ir netgi to meto eilėraščiai apie Štralių šeimos kavines. Štralių giminės saga tęsėsi ir kitą dieną, gegužės 22 d., kai (dėl didžiulio susidomėjimo) vyko dvi ekskursijos šios šeimos pėdomis po Vilniaus senamiestį. Pasivaikščiojimo metu dr. Waldemaras Wołkanowskis vedė lankytojus Pilies gatve, sustodamas prie dabartinių Signatarų namų, kur iki Antrojo pasaulinio karo veikė legendinė konditerija „Baltasis Štralis“. Vėliau, trumpai sustojant, buvo nuvykta prie dviejų kitų šiai Vilniui svarbiai šeimai priklausiusių konditerijų pastatų Gedimino alėjoje. Pirmoji – sankryžoje su Totorių gatve, o tada toliau atkarpa vadinama tarpukario metu „Jerek“ link buvusio viešbučio „Belweder“ pastato, kur buvo įsikūrusi antroji.

Diana Kardis: Paskaita, o po jos – ekskursija – tai dvigubai naudingas formatas, nes pirmiausia klausytojas gauna informaciją, o po to gali ją įtvirtinti, vizualizuoti gyvai, vietoje, tiesa?

dr. Waldemar Wołkanowski: Taip. Norėjau, kad vilniečiai pamatytų, kaip šios vietos atrodo šiandien. Kas pasikeitė ar nepasikeitė, ko nėra, kas yra, ir, svarbiausia, ekskursija buvo tarsi gyvas pasakojimo apie Štralius žemėlapis.

Pasivaikščiojimas po senamiestį su tokiu išsamią ir turtingą žinių bagažą turinčiu gidu buvo tarsi kelionė laiku į miestą, kuris dabar egzistuoja tik senuose žemėlapiuose, juodai baltose nuotraukose, užrašytuose prisiminimuose ir pastatų detalėse, kurios stebuklingai išliko per karo sumaištį ir komunistinius laikus. Ekskursijos dalyviai turėjo progą ne tik pajusti prieškarinių maitinimo įstaigų atmosferą, bet ir artimiau susipažinti su žmonėmis, kurie kadaise gyveno, vaikščiojo Vilniaus gatvėmis ir kūrė jo istoriją.

Projektas finansuojamas pagal Lenkijos Respublikos Senato globos programą, skirtą Polonijai ir užsienyje gyvenantiems lenkams 2026 metais.

Renginio partneris - Fundacja „Pomoc Polakom na Wschodzie” im. Jana Olszewskiego.