Karpatų pasakojimai skambės Vilniuje

Lapkričio 10 d. Lenkų kultūros namai Vilniuje pakvies publiką į muzikinę kelionę po Karpatus ir Pakarpatės regioną. Dominiko Lasotos kūrinys „Pakarpatės gelmių dvasia“ – tai liaudies tradicijų ir šiuolaikinės kompozitoriaus vaizduotės susitikimas.

Yra pasakojimų, kurie geriausiai skamba sutemus. Perduodami iš kartos į kartą, kupini neįprastų personažų ir įvykių, jie leidžia pažvelgti į senųjų tikėjimų pasaulį. Iš tokio pasaulio semiasi įkvėpimo Dominikas Lasota. Jo kompozicijoje Karpatų legendos susilieja su daina, malda ir šokio ritmu. Šįkart šią istoriją išgirsime Vilniuje.

Diana Kardis: Kas buvo pirmasis impulsas parašyti „Pakarpatės gelmių dvasią“ – konkreti legenda, išgirsta melodija ar asmeninis susižavėjimas regionu?

Dominik Lasota: „Pakarpatės gelmių dvasia“ kilo iš susižavėjimo Karpatų ir Pakarpatės regiono kultūriniu turtu – regionu, kuriame muzika, gamta, istorija ir senovės tikėjimai kuria nepaprastai spalvingą pasaulį.

Man ypač įdomu buvo tai, kiek daug galima rasti senosiose dainose ir pasakojimuose. Viena vertus, juose atsispindi kasdienybė, džiaugsmas, meilė ar ilgesys, kita vertus – paslaptis, dvasingumas ir tam tikra pirminė baimė to, ko žmogus negalėjo paaiškinti.

Svarbus impulsas buvo ir liaudies melodijos, įskaitant tas, kurios išliko archyviniuose įrašuose ir kurias aš pats užrašydavau iš klausos. Tačiau nenorėjau sukurti vien tik folklorinių aranžuočių rinkinio. Man buvo svarbu parašyti autentišką kūrinį, kuriame tradicija taptų išeities tašku šiuolaikiniam meniniam išraiškos būdui. Taip gimė misterijos koncepcija – muzikinė kelionė per realų ir įsivaizduojamą pasaulį, per atmintį, gamtą ir žmogiškąsias emocijas.

Apie valandą trunkanti kompozicija susideda iš šešiolikos dalių. Joje yra vietos tiek liaudies šokio gyvybingumui, tiek maldos susikaupimui. Šalia tradicija įkvėptų melodijų pasirodo pasakojimai apie paslaptingas būtybes. Jau pats pavadinimas žadina smalsumą ir žada kelionę ten, kur kasdienybė susiduria su tuo, kas nepaaiškinama.

Diana Kardis: Kas yra pavadinime minimas dvasios personažas? Kokie tikėjimai ir pasakojimai slepiasi už šio intriguojančio pavadinimo?

Dominik Lasota: Pavadinime minima dvasia nėra viena konkreti liaudies legendos figūra. Aš ją vertinu labiau simboliškai – kaip vietos, atminties ir tradicijos dvasią, išlikusią dainose, pasakojimuose ir senųjų Karpatų bei Pakarpatės gyventojų tikėjimuose. Dirbdamas prie šio kūrinio, rėmiausi istoriniais etnografiniais įrašais, tarp jų – Oskaro Kolbergo darbais. Juose pasirodo neįprasti personažai ir pasakojimai. Yra burtininkė, kurios mirtį lydi smarki audra, yra paslaptingos miško būtybės, vadinamos „lisny“, taip pat „upirz“ – personažas, žinomas iš senųjų tikėjimų, pagal kuriuos mirusysis galėjo sugrįžti į gyvųjų pasaulį. Šios istorijos žavi ne tik dėl savo paslaptingumo. Jos taip pat parodo, kaip senovėje buvo suvokiama gamta ir kaip bandyta suprasti reiškinius, nepaklūstančius racionaliam pažinimui. Žodis „gelmės“ man taip pat turi metaforinę prasmę. Tai ne tik kalnų kraštovaizdžio giluma ar miško tamsa, bet ir žmogaus atminties, vaizduotės bei emocijų giluma. Būtent šioje erdvėje, tarp to, kas žinoma, ir to, kas nepaaiškinama, vyksta mano muzikinė misterija.

Folkloro paieškos – tai taip pat klausimas, kaip jį išgirsti iš naujo. Senosios melodijos turi savitą charakterį, ritmą ir emocijas. „Pakarpatės gelmių dvasioje“ jos tampa šiuolaikinės kompozicijos medžiaga, kurioje susitinka įvairūs balsai ir instrumentų skambesiai.

Diana Kardis: Kaip dirbote su liaudies melodijomis? Ką norėjote jose išsaugoti, o kas tapo išeities tašku jūsų muzikiniams paieškoms?

Dominik Lasota: Visų pirma man buvo svarbu išsaugoti šių melodijų charakterį ir emocinį autentiškumą. Liaudies muzikoje ypač vertinu jos natūralumą, tiesumą ir melodingumą. Dažnai labai paprasta frazė gali perteikti daugiau nei sudėtinga muzikinė struktūra. Dalį melodijų atkūriau iš klausos, remdamasis archyviniais ir dokumentiniais įrašais. Tai buvo svarbus mano darbo etapas, nes jis leido pažinti ne tik pačią melodiją, bet ir gyvą jos skambesį bei atlikimo ypatumus. Tačiau šių melodijų nelaikiau medžiaga, kurią reikia tik suderinti ar instrumentuoti. Mane domino, kokių naujų išraiškos galimybių jose gali slypėti. Todėl kūrinyje pasirodo tiek fragmentai, aiškiai siejantys su tradicinėmis dainomis ir šokiais, tiek išplėtotos, autoriaus sukurtos muzikinės erdvės. Liaudies melodijos įgyja naują harmoninę, faktūrinę ir spalvinę aplinką, o kartais tampa impulsu sukurti visiškai kitokią atmosferą.

Scenoje skambės sopranas, tenoras, moterų choras ir instrumentinis ansamblis. Muziką papildys sceninis judesys. Taigi pasakojimas pasieks žiūrovus per žodį, garsą ir gestą – kiekvienas iš šių elementų gali atverti kitokį kelią į Karpatų legendų pasaulį.

Vilniuje vyksiančiame spektaklyje dalyvaus Jadwiga Kot-Ochał, Jacek Ścibor, Mirosław Dymon, Marcin Kasprzyk bei Rešovo universiteto Muzikos fakulteto vokalinis ir instrumentinis ansamblis. Visą renginį ves pats kompozitorius.

Vieniems šis vakaras gali būti susitikimas su pažįstama tradicija, kitiems – pirmoji proga susipažinti su Karpatų tikėjimais. Abiem atvejais lieka smalsumas: kas iš senųjų pasakojimų mus vis dar jaudina? Kodėl vis dar norime klausytis istorijų, kurios ištisus kartus padėdavo žmonėms apibūdinti pasaulį, jo grožį ir paslaptis?

Diana Kardis: Ką norėtumėte perteikti šiuo kūriniu Vilniaus publikai? Kokią mintį ar emociją norėtumėte palikti klausytojams po koncerto?

Dominik Lasota: Visų pirma norėčiau pakviesti publiką į tam tikrą muzikinę kelionę. Tai nėra kūrinys, pasakojantis vieną istoriją nuo pradžios iki pabaigos. Tai greičiau kelionė per įvairius vaizdus, emocijas ir patirtis – nuo energingo šokio ir džiaugsmo, per apmąstymus ir maldą, iki paslapties ir nerimo. Man labai svarbu, kad klausytojai šios muzikos nesuprastų vien kaip lenkų folkloro pristatymo. Norėčiau, kad jie joje taip pat rastų kažką artimo sau. Nors įkvėpimas kilęs iš konkretaus regiono, jausmai, apie kuriuos pasakoja muzika, juk yra universalūs.

Vilnius man yra ypatinga vieta šiam kūriniui pristatyti. Lenkija ir Lietuva turi turtingą tarpusavio kultūrinių ryšių istoriją, o abiejų tautų tradicijos rodo, kokį svarbų vaidmenį tapatybės formavime vaidina atmintis, daina ir iš kartos į kartą perduodami pasakojimai. Tikiuosi, kad po koncerto klausytojų atmintyje išliks ne tik konkrečių melodijų prisiminimai, bet visų pirma tam tikra nuotaika – paslapties, jaudulio ir artumo jausmas su kažkuo, kas yra senesnis už mus, tačiau vis dar gyvas.

„Pakarpatės gelmių dvasia“ skambės 2026 m. lapkričio 10 d. 18.30 val. Lenkų kultūros namuose Vilniuje, Naugarduko g. 76. Įėjimas su kvietimais, kuriuos galima atsiimti Lenkų kultūros namų 203 kambaryje.