Justyna Steczkowska: Koncertas Vilniuje – tai susitikimas su publika, kurio tikrai ilgai laukiau.

Šių metų XIII Lenkijos kultūros dienos Vilniuje bus kupinos išskirtinių renginių. O vienas iš svarbiausių programos akcentų neabejotinai bus Lenkijos muzikos scenos žvaigždės Justynos Steczkowskos koncertas. Tai bus jubiliejinis koncertas, surengtas jos meninės veiklos 30-mečio proga.

Žiūrovai turės nepakartojamą progą pamatyti vieną charizmatiškiausių ir visapusiškiausių Lenkijos menininkių, atliekančią specialią šventinę programą. Vilniaus publiką laukia muzikinė kelionė, kupina emocijų, nepaprastos sceninės energijos ir garsų, kurie jau tris dešimtmečius kuria Justynos Steczkowskos originalų stilių.

Diana Kardis: Po daugiau nei dešimties metų Jūs grįžtate su koncertu lenkų publikai Lietuvoje. Kokie prisiminimai Jums asocijuojasi su Vilniumi ir čia gyvenančia publika?

Vilnius man asocijuojasi su nepaprasta atmosfera – su miestu, kuriame istorija yra beveik apčiuopiama, o lenkų kultūra vis dar gyva jo gyventojų kalboje, atmintyje ir kasdieniame gyvenime. Čia susirinkusią publiką prisimenu kaip labai šiltą, dėmesingą ir emocingą. Todėl sugrįžimas po tiek metų man yra kažkas daugiau nei dar vienas koncertas. Tai susitikimas, kurio tikrai ilgai laukiau.

Diana Kardis: Lietuvoje gyvenantys lenkai labai puoselėja lenkų kalbą ir kultūrą. Ar koncertuodama už Lenkijos ribų jaučiate ypatingą ryšį su tokia publika?

Be abejonės, taip. Užsienyje lenkų daina dažnai įgyja dar didesnę reikšmę. Ji tampa ne tik muzika, bet ir namų, prisiminimų bei tapatybės dalimi. Tuomet jaučiu ypatingą atsakomybę, bet ir didžiulį jaudulį. Bendra kalba leidžia mums akimirksniu sumažinti atstumą, o muzika sukuria gražias emocijas ir leidžia sugrįžti į prisiminimus.

Diana Kardis: Jūsų koncertai vyks XIII Lenkijos kultūros dienų Vilniuje metu. Kas Jums šiandien yra lenkiškumas muzikoje – tradicija, emocija, kalba, o gal dar kažkas kito?

Man lenkiškumas muzikoje – tai atminties ir laisvės derinys. Tai kalba, kuria sugebame pasakoti tiek apie meilę, tiek apie skausmą, ilgesį ar viltį. Tai taip pat melodijos, išgirstos gimtosiose namuose, mūsų jautrumas ir ypatingas polinkis atrasti grožį net melancholijoje. Tradicija yra šaknys, bet ji neturėtų būti narvas. Galime iš jos semtis įkvėpimo ir kartu kurti šiuolaikinę, drąsią ir visame pasaulyje žmonėms suprantamą muziką.

Diana Kardis: Kokios Justynos Steczkowskos gali tikėtis Vilniaus publika lapkričio 25 ir 26 dienomis: nostalgiškos, energingos, stebinančios ar galbūt visų šių kartu?

Be abejonės, visų šių kartu, nes būtent tokia aš ir esu. Bus jaudulio, energijos, šiek tiek beprotybės ir keletas staigmenų. Norėčiau nuvesti publiką į kelionę per įvairius mano kūrybos etapus – nuo dainų, nuo kurių viskas prasidėjo, iki tų, kurios pasakoja apie mane šiandien. Scenoje praeitis susitiks su dabartimi ir, tikiuosi, su trupučiu ateities.

Diana Kardis: Švenčiate savo meninės veiklos 30-metį. Jei turėtumėte apibūdinti šiuos tris dešimtmečius dainomis iš savo repertuaro, kurias dainas pasirinktumėte ir kodėl?

Pirmoji, žinoma, būtų „Šamano mergina“ (“Dziewczyna Szamana”), nes nuo jos prasidėjo mano meninis kelias ir pasaulis, su kuriuo iki šiol esu siejama. Antroji – „Marija Magdalena“, simbolizuojanti dvasinius ieškojimus, brendimą ir poreikį žvelgti giliau, už to, kas matoma. Tačiau atlikti visą „MARIA MAGDALENA“ albumą nėra įmanoma. Tai atskiras koncertas, reikalaujantis kitų muzikantų ir pasiruošimo. Todėl grosime mano hitus iš įvairių metų ir įvairių albumų. Bus nuostabu, nes mes visi mėgstame koncertuoti, o aš turiu puikių muzikantų!

Diana Kardis: Ruošiantis jubiliejiniam koncertui, ar buvo sunkiau nuspręsti, kurias dainas dainuoti, ar kurių atsisakyti?

Be abejo, sunkiau buvo atsisakyti. Trisdešimt metų kūrybos – tai šimtai dainų, o kiekviena iš jų atspindi mano gyvenimo fragmentą ir kažkieno ar mano pačios istoriją. Tačiau koncertas turi savo dramaturgiją – jis negali būti vien dainų katalogu. Jis turi turėti ritmą, įtampą ir prasmę. Todėl rinkausi ne tik didžiausius hitus, bet ir dainas, kurios kartu sudaro tikrą pasakojimą.

Diana Kardis: Ar yra daina, kuri po daugelio metų Jums įgavo visiškai kitokią prasmę nei tuo metu, kai ją įrašinėjote?

Tokia daina yra „Šamano mergina“. Kai ją įrašinėjau, tai buvo visų pirma meninis kūrinys, intuicija ir tam tikro pasaulio nuojauta. Po daugelio metų matau, kad ji tapo beveik mano kelio pranašyste. Iš jaunos „Šamanės merginos“ išaugo brandi moteris, kuri sąmoningai kuria savo kalbą ir nebijo vadovautis intuicija. Šiandien šį kūrinį atlieku visiškai kitaip pažindama save. Man tai ne tik daina, pasakojanti apie mane pačią prieš daugelį metų. Dabar jaučiuosi šamane ir nepriklausoma asmenybe, sąmoningai suvokiančia savo veikimo jėgą ir moteriškumą.

Diana Kardis: Jūsų kūryboje muzika visada derėjo su nepaprastai išraiškingais vaizdais, judesiais ir kostiumais. Kas atsiranda pirmiausia: garsas, emocija ar sceninė vizija?

Visada pirmiausia atsiranda emocija. Kartais ji ateina kartu su garsu, kartais – su vaizdu, spalva ar judesiu. Tačiau nemoku atskirti muzikos nuo jos vizualaus pasaulio. Kai klausausi dainos, matau šviesą, erdvę, kostiumą ir tai, kaip kūnas turėtų papasakoti jos istoriją. Scenoje visi šie elementai turi tarnauti vienai tiesai – kitaip jie lieka tik dekoracija.

Diana Kardis: Publika Jus pažįsta kaip drąsią ir bekompromisę menininkę. Ar po 30 metų meninės veiklos lengviau išlikti savimi, ar, atvirkščiai, tam reikia dar daugiau drąsos?

Su amžiumi geriau žinome, kas esame, bet tai nereiškia, kad pasaulis nustoja bandyti mus apibrėžti. Likti savimi visada reikalauja drąsos – ypač kai kitų lūkesčiai tampa vis didesni. Tačiau šiandien mažiau bijau vertinimo ir labiau pasitikiu savo intuicija. Žinau, kad galima keisti formą, estetiką ir muzikinę kalbą, bet tuo pačiu išlikti ištikimai savo esmei. Meninė laisvė nereiškia, kad nieko nebijome. Ji reiškia, kad nepaisant baimės einame savo keliu.

Diana Kardis: „Eurovizija“ vėl pristatė Jus daugybės šalių ir įvairių kartų auditorijai. Kas Jus labiausiai nustebino klausytojų reakcijose?

Labiausiai mane sujaudino tai, kad „Gaja“ buvo suprasta nepaisant kalbų ir sienų. Žiūrovai iš įvairių šalių joje atrado savo prasmes, o labai jauna publika pradėjo susipažinti ir su mano ankstesnėmis dainomis. Mane nustebino šios energijos mastas ir žmonių, kurie rašė, kad mano pasirodymas suteikė jiems jėgų ar drąsos būti savimi, skaičius. Tai gražiausia, kas gali nutikti menininkui – kai daina nustoja priklausyti vien tik jam pačiam ir pradeda gyventi kituose.

Diana Kardis: Ar po 30 metų vis dar kartais jaučiate jaudulį? O jei taip, tai prieš kokius pasirodymus jis yra didžiausias?

Žinoma. Jaudulys neišnyksta su patirtimi, tik keičia savo pobūdį. Didžiausias pasireiškia prieš renginius, kurie man turi ypatingą reikšmę: premjeras, svarbias transliacijas ir koncertus, kurių metu pirmą kartą pristatau publikai naują projektą. Tačiau aš jo nelaikau priešu. Tai įrodymas, kad man vis dar rūpi. Bet kai „bake show“ jau prasideda ir aš jį groju jau ne pirmą kartą, jaučiu visišką atsipalaidavimą, laimę ir didžiulį džiaugsmą!

Diana Kardis: Jūsų karjeroje buvo daug meninių pokyčių. Ar yra dar kokia nors muzikos kryptis ar projektas, kurio iki šiol neįgyvendinote, bet apie kurį svajojate?

Turiu dar daug svajonių. Norėčiau kurti spektaklius, kuriuose muzika, vaizdas, šviesa, teatras ir naujos technologijos susipina dar stipriau, bet neatima iš žmogaus emocijų. Svajoju apie tarptautinio masto projektą, pasinėrusį į kino ir simfoninę muziką, bet tuo pačiu labai šiuolaikišką. Po trisdešimties metų nesijaučiu, kad pasiekiau kelio pabaigą. Priešingai – man atrodo, kad tik dabar išmokau, kaip drąsiai galima svajoti.

Diana Kardis: Jūs kilusi iš gausios šeimos. Kaip šeimos tradicijos paveikė tai, kokia esate kaip menininkė?

Šeima buvo mano pirmoji muzikos, bendradarbiavimo ir jautrumo mokykla. Namuose, kuriuose gausu vaikų, tenka išmokti tiek klausytis kitų, tiek kovoti už savo balsą. Muzika buvo mūsų kasdienybės dalis, o ne šventinis priedas. Dėl to anksti supratau, kad menas kyla iš gyvenimo: iš bendruomenės, meilės, konfliktų, atsakomybės ir tarpusavio rūpesčio. Ši patirtis iki šiol yra vienas iš mano darbo pamatų. Mano tėvai buvo nuostabūs, o tėčiui esu dėkinga už dainavimo gebėjimus ir techniką.

Diana Kardis: Ar jūsų dainose yra paslėptų simbolių ar istorijų, kurias žino tik artimiausi žmonės?

Žinoma, nors jei jas visas paaiškinčiau, jos nebebūtų paslėptos. Mano dainose yra žodžių, vaizdų ir smulkių ženklų, susijusių su konkrečiais žmonėmis, pokalbiais ar akimirkomis. Artimiausi žmonės sugeba juos atpažinti, bet kitiems klausytojams jie gali reikšti visai ką kita. Ir būtent tai yra muzikos grožis – mano asmeninė istorija gali tapti veidrodžiu, atspindinčiu svetimus jausmus.

Diana Kardis: Ar turite kokį nors principą ar idėją, kuri veda jus per kasdienybę?

Stengiuosi nepamiršti, kad mūsų dėmesys yra energija. Tai, kam ją skiriame, mūsų gyvenime auga. Todėl net sunkiais momentais stengiuosi ją nukreipti į tai, kas kuria: meilę, darbą, dėkingumą, artimus žmones ir tobulėjimą. Tai ne visada lengva, nes gyvenimas susideda ne tik iš šviesių akimirkų. Tačiau tikiu, kad kiekviena patirtis gali mus ko nors išmokyti, jei sugebame į ją pažvelgti sąmoningai.

Diana Kardis: Jei galėtumėte asmeniškai pakviesti Vilniaus gyventojus į šiuos du koncertus, ką norėtumėte jiems pasakyti?

Mieli draugai, po daugiau nei dešimties metų grįžtu į Vilnių ir labai džiaugiuosi mūsų susitikimu. Kviečiu jus lapkričio 25 ir 26 dienomis į du išskirtinius jubiliejinius koncertus. Atvešiu su savimi trisdešimt metų muzikos, prisiminimų ir emocijų – nuo „Šamano merginos“ iki „Gajos“. Norėčiau, kad per tas kelias valandas pamirštume kasdienybę ir kartu sukurtume erdvę, kupiną jaudulio, energijos ir šviesos. Muzika – tai tiltas, kuris mus sujungia gražiausiu būdu. Taigi ateikite ir kartu pastatykime tą tiltą. Laukiu jūsų ir iš visos širdies kviečiu!

Kviečiame į du koncertus lapkričio 25 ir 26 d. 18.30 val. Lenkų kultūros namuose Vilniuje.

Bilietus galite įsigyti:

Justyna Steczkowska. Jubiliejinis koncertas Vilniuje, skirtas 30-ies metų kūrybinės veiklos sukakčiai | kakava.lt